Atsakyk man, kokia prasme bandyt atspet kada kiekvienam
Ikris juodas kamuolys, beda atsitix, paskutines viltys subyres
Kur, kada tai ivyks, spek kas valdys
Kai nuleidziamos visos uzdangos
Uz gretimo spindulio, ne sparnai valdo ora,
Jie tik simbolis to, kad tu esi
Tox pat duztantis kaip ir visi
Susiutom lupom vadini laisva iki apsisikimo
Tai vistiek yra ir bus tavo lupos
Tu gali saipytis is mirties, is peties gali
Ieskoti svetimo sau, kol viena kart rasi
Savo kitiems karmos nepavartysi, i byta nepavarysi,
Ateities neislosi netpazymetomis kortomis,
Sausas nelixi atsidures uz borto
Kai mirtis tau uz paties kaktoje balta kreida uzrasyta
Matai, ji vaiksto aplink, bijai, kad ranka isties
Kad zvakes isiziebs, bet jau nebe ant torto
Kada tu prabusi tarp tu, kas jau neberaso laisku,
Nors dar gyvena suriu lasu ant motinos skruosto,
Nesudejusios bluosto, nuleistom burem, sustinge
Ukanotame miglu uoste, suprantu,
Mes nebemokam paguosti savu, bet galim
Sutelkt garbe i paskutini tosta, pakelt ir mostelt
Uz tuos, kurie uzsimerke, tegul ilsis ramiai,
Jie zino, mes ju NEPARDAVEM
Kai gilze trenkiesi i zeme tu tuscias
Kai nuo smugio skeveldru sukem drioksteli dusia
Kovos veliava, tavo veliava tik skuduras
Po musio minia nusilenks DOMINUOJANCIAI GATVES RUSIAI (2 k.)
Kai Gilze trenkiesi, ka tu renkiesi (8 k.)
Debiutanto sekme, sakmeje apie tamsa,
Ji bando tavo vikruma po girnomis,
Isgalastomis plieno virvemis, ruke uzkastais spastais
Pats prasei jos dantu, kam, jei nesiruosi kasti?
Pats tu maldavai, leisk prabusti, pajusti kaip skauda
Kai duzti, varvant smegenim is kaukoles luksto
Pykciu taskei, sakei OKEY, as irgi taip moku
Pats sokdamas per zemai gaudei po bloko bloka,
(Ir ka) nuosavi randai, bent jau moko,
Uz tai suzinai kaina uz nuosava daina,
Asmenine legenda, nesvarbu, simtas Dievo vardu,
Pasirink, kuri nori, bet atsimink, tu prisiekei krauju
DOMINUOJANCIAI GATVES RUSIAI
Pardavei dusia valdantiems musi, tapai dar vienu
Losianciu runom, ubagu lazdom, auxo karunom,
Einanciu lynu visom savo pertemptu nervu galunem,
Kylanciu tam, kad dar karta istiksti,
To, kuris neisblyksta, pries kriksta ugnim nesuplysta,
Uz bazara ir darbus drasiai stovincio veidu
Pries angela sarga kada tiesa paprasta trys zodziai
AS JU NEPARDAVIAU
Priedainis
Visu musu nuodemiu sarasas ilgas
Gali drasiai vartyti jo lapus, zinau tikrai, jame
Nebus GATVES KLANO, krauju pasirasau AS
Atsakau uz zodzius net negalvodamas, tai ka vadinu draugais
NEPARDUODAMA, ir kai ateis diena,
Danguje ir mano dusia ateis uz visus darbus, del vieno ramu,
Kai istars MANO varda, as nenuleisiu akiu, nes
AS JU NEPARDAVIAU....!
|
